"Žmogus yra nesuvaldomas ir nenuspėjamas procesas"

Žmogus – tai nepaprastas kūrinys, sugebantis vertinti jį supančią aplinką, priimti sprendimus ir mąstyti apie įvairius veiksmus ir jų padarinius. Nuo mažens žmogaus, kaip visuomenės atstovo, vaidmuo šiuolaikiniame gyvenime, man kėlė įvairių minčių ir daugybę klausimų.

Kuo daugiau gilinausi į žmogaus vidų, elgseną ir mąstyseną, tuo labiau surasti atsakymai į rūpimus klausimus, mano vaizduotėje sukūrė žmogaus, kaip painaus ir nesuprantamo sutvėrimo paveikslą. Mačiau jį kaip paslaptingą ir nenuspėjamą būtybę, arba, kaip dabar galėčiau apibūdinti: žmogų suprantu - kaip kontrastų visumą. Žodžių junginiu „kontrastų visuma“ noriu perteikti dualistinę žmogaus prigimtį, nes žmogaus viduje vykstantys konfliktai, daro didelę įtaką jo elgsenai. Nuo elgesio priklauso ne tik ryšys su jį supančia aplinka, bet ir subjekto, kaip individualaus asmens, formavimosi eiga. Įgyvendinti poelgiai atskleidžia kontrastingas prigimtines savybes. Kiekvienas žmogus turi dvi priešingas puses : vieną – matomą ir žinomą visiems, kitą - didžiąja dalimi žinomą ir pažįstamą tik pačiam žmogui. Toks žmogaus dvilypumas pabrėžia išugdytą individo prisitaikymą prie aplinkos ir jos veiksnių.

Iš tiesų, tokį savo, kaip atskiro individo įvaizdį, kuriame nuo pat mažens. Ši gyvenimo atkarpa, kai žmogus organizuotai vykdo savo, kaip atskiros ir išskirtinės būtybės, kelią gyvenime, yra puikus laikas aplinkos ir savęs tyrinėjimui, analizavimui bei kūrimui. Nuo tada, kai pradedame formuotis kaip asmenybės, tampame „gyvu“, besikeičiančiu, tobulėjančiu ir nenutrūkstančiu procesu.

Taigi, mano įsitikinimu, žmogus yra kintantis procesas. Arba, dar tiksliau sakant, žmogus yra nesuvaldomas ir nenuspėjamas procesas. Žmogaus, kaip nesuvaldomo ir nenuspėjamo proceso sąvoka, turėtų buti įdomi ir aktuali ne tik man, bet ir visai dvidešimt pirmojo amžiaus visuomenei. Tai yra dėl to, kad kiekvienas esame tokiu procesu. Norėdami pažinti aplinkinius žmones, pirmiausia, turėtume išanalizuoti ir suvokti savo, kaip anksčiau įvardinto proceso, elgsenas, vertybines nuostatas, įvaizdį, mentalitetą ir mąstyseną. Todėl šiuos visus aspektus ir sudėjau į nagrinėjamą temą.

Iš pirmo žvilgsnio, žmogaus, kaip nesuvaldomo proceso sąvoka, gali būti suprasta tiesiogine prasme ir pasirodyti labai kategoriška bei nepagrįsta. Bet žodžiu „nesuvaldomas“ norėjau atkreipti dėmesį į kitokią šiai situacijai tinkančią reikšmę. Žmogus nesuvaldomas yra tuo, kad jis yra toks, koks nori būti - niekas kitas negali priversti pasikeisti : nei pats to žmogaus noras keistis. „Žmogus nusipelno žmogaus vardo, nes jis pats pasirenka, kaip jam elgtis savo lemties rėmuose. Jis gali apgalvoti savo veiksmus, pats nuspręsti ir pasirinkti geriausią iš kelių alternatyvų. Žmogus nuo gyvulio skiriasi tuo, kad gali laisvai apsispręsti daryti bloga ar gera, gali pasirinkti žingsniuoti plačiu grožio keliu ar šlitiniuoti apleistu išsigimimo šunkeliu ir jo pasirinkimo niekas nepakeis.” – ši M.L.Kingo jaunesniojo citata puikiai atskleidžia ir pabrėžia žmogaus, kaip nesuvaldomo proceso sąvokos reikšmę. Kiekvieno individo stiprioji pusė yra jo „nesuvaldomumas“, tai suteikia galimybe būti tokiam, kokiam norisi būti.

Žmogaus, kaip nenuspėjamo proceso apibūdinimas, taip pat kelia įvairių minčių ir klausimų. Pagrindiniame „nenuspėjamo proceso“ apibrėžime, mano nuomone, turėtų skambėti keli svarbūs žodžiai – tai yra „nepažintas“ ir „įsivaizduojamas“. Todėl, žmogaus nenuspėjamumą, apibrėšiu kaip teiginį, kad žmogų pažįstame tokį, kokį žmogus nori, kad jį matytume ir įsivaizduotume. Tikrosios žmogaus mintys žinomos tik jam pačiam, aplinkiniai išgirsta jau apdorotą produktą – tai yra tokį, kokio žmogus nori, kad kiti žmonės girdėtų ir įsidėmėtų. Kurtas Vonegutas yra pasakęs : „Esame tas, kas stengiamės atrodyti, todėl labai svarbu, kuo vis dėlto nusprendžiam apsimesti.“ Kaip teigia Aleksandras Diuma : „ Kiekvienas apsimetimas yra kaukė, ir nors kažkokia tobula būtų toji kaukė, atidžiau pažiūrėjus, visuomet galima ją atskirti nuo tikrojo veido.“ Tikros žmogaus mintys ir išgyvenimai atsiskleidžia tik peržengus pasitikėjimo savimi slenkstį. Bet pripažinkime, jį peržengti yra labai sunku. Žmogus „nešioja“ socialines kaukes, norėdamas prisitaikyti prie aplinkybių ir jį supančio gyvenimo sunkumų. Užsidėdami kaukes, palengviname savo gyvenimus, bet kartu prarandame ir didelę dalį savęs, taip pat atimame galimybę iš kitų pažinti mūsų vidų - pažinti tikruosius mus.